Rašytinėje kiekvieno karo istorijoje paprastai pateikiami pirmieji iššauti šūviai ir jų liudininkai. Kiekviena istorija leidžia pažvelgti ne tik į karo pradžią, bet ir į eros, kurioje žmonės gyveno, pobūdį.
Istorikai, aptariantys pirmuosius 1861 m. Amerikos pilietinio karo šūvius, paprastai aprašo netoli Čarlstono (Pietų Karolina) esančio forto šaunamuosius ginklus, patrankas ir burlaivius.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 m. Sarajevo miesto gatvėje matomi teroristai naudojo granatas ir pistoletą, kad nužudytų Austrijos-Vengrijos imperijos erchercogą.
Tai, kas įvyko netoli Lenkijos sienos po 25 metų, iki galo paaiškėjo tik Niurnbergo karo teismo procese. 1939 m. nacių SS kariai, persirengę lenkų uniformomis, surengė išpuolį prieš Vokietijos radijo stotį. Adolfas Hitleris pasinaudojo šiais išpuoliais siekdamas pateisinti „blitzkrieg“ invaziją, kurios metu tankais, lėktuvais ir kariais buvo užgrobti Lenkijos miestai ir civiliai gyventojai.
Kiekviename iš šių įvykių taip pat pasakojama apie to meto technologijas: technologijas, kurios suvaidino svarbų vaidmenį prasidėjusiame kare ir jį išgyvenusių žmonių gyvenime.
Karas Ukrainoje vyksta pagal tokį patį modelį. 2022 m. vasario 24 d. Rusijos kariuomenė, pasitelkusi karius, tankus, lėktuvus ir sparnuotąsias raketas, peržengė Ukrainos sieną. Tačiau pirmieji šūviai iš tiesų buvo paleisti keliomis valandomis anksčiau, kai kalendoriaus lapelis vis dar rodė vasario 23 dieną. Tai buvo kibernetinis ginklas pavadinimu „Foxblade“, kuris buvo paleistas prieš Ukrainos kompiuterius. Atsižvelgiant į šių laikų technologijas, vieni iš pirmųjų išpuolį pastebėjo žmonės už pusės pasaulio, dirbdami Jungtinėse Valstijose, Redmonde, Vašingtono valstijoje.
Tai rodo, kaip svarbu atsitraukti ir apžvelgti pirmuosius kelis karo Ukrainoje mėnesius, kurie buvo pražūtingi šaliai dėl destrukcijos ir nusineštų daug gyvybių, įskaitant nekaltus civilius gyventojus. Nors niekas negali žinoti, kiek ilgai truks šis karas, jau dabar akivaizdu, kad jis atspindi tendenciją, pastebėtą per pastaruosius du šimtmečius kituose dideliuose konfliktuose. Šalys kariauja naudodamosi naujausiomis technologijomis, o karai savo ruožtu spartina technologinius pokyčius. Todėl svarbu nuolat vertinti karo poveikį technologijų kūrimui ir naudojimui.
Rusijos invazija iš dalies remiasi kibernetine strategija, kurią sudaro bent trys skirtingi ir kartais suderinti procesai – destruktyvios kibernetinės atakos Ukrainoje, skverbimąsis į tinklus ir šnipinėjimas už Ukrainos ribų bei kibernetinės įtakos operacijos, nukreiptos prieš žmones visame pasaulyje. Šioje ataskaitoje pateikiama atnaujinta informacija ir analizė apie kiekvieną iš šių sričių ir jų koordinavimą. Jame taip pat pateikiamos idėjos, kaip geriau kovoti su šiomis grėsmėmis šiame kare ir už jo ribų, sudarant naujas galimybes vyriausybėms ir privačiajam sektoriui geriau bendradarbiauti.
Kibernetiniai dabartinio karo aspektai tęsiasi toli už Ukrainos ribų ir atspindi unikalų kibernetinės erdvės pobūdį. Šalims į mūšį siunčiant kodą, jų ginklai juda šviesos greičiu. Interneto pasauliniai keliai reiškia, kad kibernetinė veikla ištrina didžiąją dalį ilgai veikiančios sienų ir vandenynų apsaugos. Ir pats internetas, skirtingai nei sausuma, jūra ir oras, yra žmogaus kūrinys, kuris remiasi viešojo ir privačiojo sektorių nuosavybės, veikimo ir apsaugos deriniu.
Tam savo ruožtu reikia naujos kolektyvinės gynybos formos. Šis karas kenkia ne tik šalių aljansui, bet ir Rusijai, turinčiai didelę kibernetinę galią. Ukrainos kibernetinė gynyba labai priklauso nuo šalių, įmonių ir NVO koalicijos.
Pasaulis dabar gali pradėti vertinti ankstyvąsias ir santykines puolamųjų ir gynybinių kibernetinių operacijų stipriąsias ir silpnąsias puses. Kur kolektyvinė gynyba sėkmingai užkerta kelią atakoms, ir kur jos trūksta? Kokio tipo technologinės naujovės diegiamos? Ir, itin svarbu, kokių veiksmų reikia imtis, kad ateityje būtų galima veiksmingai apsiginti nuo kibernetinių atakų? Be kita ko, svarbu, kad šie vertinimai būtų pagrįsti tiksliais duomenimis, užuot nepagrįstai sukūrus ramybės jausmą dėl išorinio suvokimo, kad kibernetinis karas Ukrainoje nebuvo toks destruktyvus, kaip kai kas baiminosi.